Jis atsisėdo į fotelį, susikėlė kojas ant stalo ir išdidžiai pareiškė, jog atėjo metas jo viešpatavimui.
Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti – anas juk iš tikrųjų yra žiauriai nykus tipažas: piktas, ciniškas iki kaulų smegenų, nuolat mėtantis niekam nejuokingus juokelius, žodžiu, toks, kuriam taip ir norisi užvažiuoti – todėl kuo griežčiausiai pareikalavau, kad jis tuojau pat grįžtų ten pat, iš kur ir atėjęs.
Tačiau jis tik kraupiai nusijuokė ir, papurtęs galvą, pasakė:
- Ne ne ne, viskas bus atvirkščiai – tai TU dingsi iš kur atėjęs. Net neabejok tuo. Juk pats žinai, kad aš laimėsiu.
Nusiminiau, nes supratau jį sakant tiesą. Ir susimąsčiau: o iš kur aš atsiradau? kur man teks keliauti?
- Betgi kaip tu taip gali? – pabandžiau sugėdinti Save nesurasdamas atsakymo ir taip bandydamas nors kaip nors išsigelbėti. – Kaip gali taip staiga pasirodyti ir pareikalauti Sau vietos, kuri dabar teisėtai priklauso man?
Jis tik vėl nusijuokė. Jo juokas nuskambėjo dar kraupiau nei pirmą syk.
- Tavo žiniai, aš čia buvau dar gerokai prieš tau atsirandant. Kai apie tave dar nebuvo net minties. Tai TU esi užėmęs MANO vietą. Aš tik reikaluju to, kas man visiškai teisėtai priklauso.
Ir tikrai… niekaip nepaprieštarausi…
- Tu niekam nepatinki! – niekaip nesutikau pasiduoti.
- Tarytum TU kažkam patinki…
Teisingai. Ir vėl. Kaip pirštu į akį. Jis kad ir prakeiktas cinikas, bet vis dėlto stebėtinai protingas ir įžvalgus…
- Ir vis dėlto gal kaip nors susitarsim..? – net pats pasišlykštėjau savo buku troškimu pasilikti bet kokia kaina.
Vėl tas kraupus juokas.
Aš patogiau įsitaisė ir paklausė:
- O ką toks kaip tu gali man pasiūlyti?
Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI???
- Tik pagalvok, - tęsė Aš. – juk tu visiškas nevykėlis. Tu apgailėtinas. Ką tu sugebi? Ką sugebi TU, ko nesugebu AŠ? Ką žinai TU, ko nežinai AŠ?
KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI???, galvojau ir galvojau aš.
Toks jausmas, kad su spalio darganom įskriejusi tamsa užspaudžia ir žmonių širdis, norą bičiuliautis, dalintis. Mes įsisupam į savo gyvenimus, tampam nepaprastai jautrūs ir įžeidūs. Visi kažko norim. Ir viskas ne tas. Šiuo tamsiu metu taip dažnai užmirštam apie atlaidumą, šilumą, artumą.
Nori nenori kyla klausimas: kodėl kartkartėmis užpuola tokios tamsios tuštumos? Ar tam atėjo metas, taip sakant, taip supuolė, toks jau tas gyvenimo cikliškumas? Ar tai kokia žmogiška ypatybė? Ar tai širdies tuštumas? Laiko paveikumas? Ar yra, kas galėtų mūsų širdis užpildyti ilgam, gal net visam gyvenimui, kažkuo, kas nebūtų taip nepastovu ir kintama, kaip besikeičiantys jausmai ir išgyvenimai, naujos patirtys, nauji atradimai ir nusivylimai.
Ir galvoju, kaip nepaskęsti toj tamsoj, viena koja stovinčioj šalia nevilties. Kaip neužsibūti?
Vienatvė – gan keistas dalykas, galvojau aš. Prie jos labai sunku priprasti, bet labai lengva nuo jos atprasti. Viens du ir tu pasijunti prie kažko prisirišęs. Tačiau žmonės turi savybę išeiti (o gal aš turiu savybę juos išvaryti?) ir labai greitai tarsi tenka vėl mokytis vaikščioti. Tik kiekvieną kartą tai vis sunkiau. Tokie keisti dėsniai…
Mano tuščias, lėtai srovenančias mintis nutraukė arbatinuko šnypštimas. Aš atsisukau ir stebėjau, kaip iš jo kakliuko piktai veržiasi garai.
Atsidariau spintelę, kurioje laikiau maišelį su arbatžolėmis, ir įsimečiau žiupsnelį į puodelį. Užpyliau jas verdančiu vandeniu ir kurį laiką stebėjau, kaip juodi kvapnūs stagarėliai geria į save vandenį ir pamažu skęsta į puodelio dugną.
Į vieną ranką pasiėmiau arbatinių sausainių pakelį, o į kitą arbatos puodelį ir nusliūkinau į kitą kambarį. Padėjau savo krovinį ant stalo ir kažkaip automatiškai patikrinau mobilųjį telefoną. Šis nerodė jokių gyvybės ženklų.
Atsisėdau ant kėdės ir įsispoksojau į kompiuterio ekraną. Reikėjo sugalvoti, ką čia pasižiūrėjus. Pasaulyje juk yra šitiek pramogą teikiančių serialų, laidų ir tt.. Viena iš jų tikrai turėtų man tikti. Tereikia prisiminti tą kažkur užkritusį pavadinimą. Jis visai čia pat. Sukasi ant mano liežuvio galo. Tereikia geriau pagalvoti…
Tačiau nieko prisiminti nepajėgiau. Todėl tiesiog taip ir sėdejau. Tylėjom abu – ir aš, ir kompiuteris. Na ir kaip tu taip, galvojau aš. Man tylėti juk galima, o štai tavo paskirtis yra skleisti vienokį ar kitokį triukšmą. Kodėl jos neatlieki? Gėdytumeisi.
Žinoma, kompiuteriui nuo tokių mano kaltinimų buvo nei šilta, nei šalta.
Prisiminiau arbatą. Karštas gėrimas iš pradžių net kiek nudegino gomurį, tačiau pamažu įpratau ir nedideliais gurkšneliais vis siurbčiojau, kol mano kūnas sušilo ir atsipalaidavo. Galva prašviesėjo. Toks paprastas daiktas, bet koks poveikis, pagalvojau. Jeigu gersiu daug arbatos, viskas pamažu susitvarkys. Aš sveikstu. Aš jaučiu kaip sveikstu.
Ir tik spengianti kambario tyla man priminė, kaip yra iš tikrųjų.
Koks įdomus jausmas pabusti vidury nakties. Nei iš šio, nei iš to. Tavo kūnas ir sąmonė tiesiog sugalvoja pabusti. Akys plačiai prasimerkia ir susivoki atsidūręs visiškoje tamsoje, apglėbtas visiškos tylos. Ar tau jau viskas? Nejučia paklausi savęs. Jeigu taip, tai nieko čia baisaus. Galėčiau taip išbūdi vieną ar kelias amžinybes…
Tačiau staiga kažkur kažkas sukruta. Gal už sienos pelė surado sau kokį gardėsį, o gal koks vaiduoklis užsigavo pėdą į durų slenkstį… Kaip bebūtų, iliuzija jau išsklaidyta. Aš vis dar Aš, Aš vis dar Čia, Aš vis dar gyvas. Žodžiu, nieko naujo. Ta pati rutina. Taip nuobodu, kad geriausia būtų apsiversti ant šono ir pabandyti vėl užmigti.
Bet, pasirodo, tai ne taip paprasta. Kartais sunku užmigti. Tiesą sakant, paroje yra du esminiai, sunkūs momentai – kėlimasis ir ėjimas miegoti; visa kita – jau ne taip svarbu. Hm, galima sakyti, perfrazavau Jacques Brel. Tiesa, jo frazės užmojis be nelyginti didesnis. Aš tikrai esu post-modernus žmogus. Ir ne tik todėl, kad modernumas man koktus. Kaip ir priklauso post-moderniam žmogui, aš neturiu originalių minčių. Skolinuosi jas iš kitų, o tada jas perdirbu, įdedu į reikiamą kontekstą ir pan. Taip jos tampa mano. Nors gal aš tik dramatizuoju. Visus kas nors kada nors įkvėpė. Niekas nepradėjo nuo absoliutaus nulio. Visiškas originalumas paprasčiausiai neegzistuoja.
Ak, gal geriau būtų apsiversti ant kito šono. Taip, šitaip kur kas geriau. Anas šonas man sukelia daug tokių teorinio pobūdžio minčių. Šis, tuo tarpu, primėto į mano sąmonę visokių būtų ir nebūtų scenų iš gyvenimo. It žiūrėtum kokį filmą. Šiąnakt rodo kažkokią banalią romantinę komediją, apie kiek keistoką vyruką, nihilistą ir beviltišką romantiką tuo pat metu, kuris pasiklydo savyje… Jis ieško merginos, kurią matė sapne, bet kurios veido neatsimena.
- O va taip va. Tu juk pastoviai vienas. Visur vaikštai vienas, spoksai į miesto vaizdus vienas, sėdi namie vienas. Tu visada vienas ir vienas. Niekam iš tavęs nėra jokios naudos.
Kaip šuo paleistas nuo grandinės, taip ir aš bėgu matydamas, kad atvažiuoja mano troleibusas. Taip, jis mano. Jis mane nuveš kur reikia: greitai ir patikimai. Spėju įlipti ir vos gaudau kvapą. Bendrakeleiviai keistai į mane žiūri, tačiau man tai per daug nerūpi, nes tai kasdienybė.
Atsisėdu. Lauke šalta, troleibuse šilta. Aprasoję langai mane visada vilioja. (Ta prasme, išsilieti kaip dailininkui.) Važiuoju apimtas žiemiškos nuotaikos, todėl piešiu elnią. Norėjau nupiešti kilnų, taurųjį elnią, tačiau gavosi neaiškus padaras su galva, kuris labiau priminė žuvį, o ne žinduolį; ragai priminė senas televizoriaus antenas. Pasirodo, buvau nevienintelis dailininkas šiame troleibuse. Netoliese sėdintis vaikas nupaišė daug nepadoresnį piešinį negu mano. Nieko negaliu sakyti, tai jo "meninė" išraiška.
Tą kartą, kaip ir daugelį kartų man važiuojant viešuoju transportu, galinėse sėdynėse sėdėjo "treninguotieji". Garsus ir šaižus rusiško popso ir repo mišinys mane trikdė. Todėl nusprendžiau išsitraukti ausinuką ir pats paklausyti savo mėgstamos muzikos. Deja, šį procesą nutraukė visų „mylimi“ kontrolieriai. Kaip medžiotojai jie įlipa į troleibusą ir ieško aukų: įlipa pro trejas duris ir nebeturi žmogus kur pabėgti. Nepatenkinti, niurzga. Vienas iš jų prieina prie manęs. Rūsčiu žvilgsniu pažiūri į mane ir laukia mano bilieto. Aš lyg ir laukiu prašymo ar nors myktelėjimo po nosimi. Nesulaukiu. Tada paduodu savo bilietą, pabrėždamas pasakau „prašau“, tuoj pat jį atgaunu ir taip pat pabrėžtinai pasakau "ačiū". Tegu bendrauja žmogiškai, juk ne bestuburiai yra. Beveik visada kai įlipa "medžiotojai" iškyla scena. Šis kartas nebuvo išimtis. Kontrolierius visas įraudęs rėkia ant merginos, kad pasipildžius kortelę ją reikia pažymėti. Rėždamas pamokslą jis demonstratyviai eina prie komposterio ir pažymi bilietą. Tada pašaipiai klausia: "Ar girdėjai pyyyp?". Nutęsia ilgai su pasimėgavimu. Bendrakeleivių veidai išduoda pasibjaurėjimą šiuo žmogysta. Kitoje stotelėje karavanas išlipa išsivesdamas kelias aukas. Bendrakeleiviai palydi juos pasipiktinimo pilnais šūksniais.
Kelionė tęsiasi. Ir po kelių minučių vėl nelaimė. Nukrito troleibuso šleika. Bendrakeleiviai pradeda nervintis ir jų veidai po truputį išduodą jų įniršį. Atmosfera kaista. Ne vien dėl kaip niekad karštų šildytuvų. Problemą greit išsprendžia "Super-moteris" - troleibuso vairuotoja. Ji nutipena iki troleibuso galo ir greitai sutvarko situaciją. Tikra profesionalė.
Krizė išspręsta, važiuojam toliau. Nors... nevažiuojam. Čia jau mano stotelė. Išlipu ir dar kokią minutę pastoviu vietoje. Akimis palydžiu jį.
Niekuo nenustebinsiu – aš visą laiką stengiausi būti stiprus. Vyrai neverkia, dažnai girdėjau ir mėginau tuo tikėti, kai ašaros verždavosi, demaskuodamos silpnumą. Tu gali, tu galingas, pirmyn – šiais kitų žmonių paraginimais tirpdžiau savo baimės silpnumą, kurio stengiausi nepastebėti, jį nugalėti, pakeisti kažkuo kitu... Daug dienų stengiausi darbų įvairove ir beprotišku elgesiu sau ir kitiems įrodyti – aš esu stiprus... Mane galima ir reikia gerbti, mylėti... ar bent jau bijoti... Mokykloje, universitete, darbe, namie, kieme, šeimoje, draugystėse – visose gyvenimo srityse, mane veikti motyvavo ir ragino siekis tapti stipriam... nugalėti silpnumą... Ir kai mano pastangų greitkelis pasibaigė kalėjimo aklavietėje, aš, kaip žvėris, kurio reikia bijoti it zoologijos sodo narve, stebimas besikeičiančių prižiūrėtojų, maitinamas tik per langelio grotas, sutikau tai, nuo ko visą laiką bėgau – save... Silpną, klystantį, bejėgį. Pavargau. Sekina.
Šiais laikais niekas neieško prarasto laiko, šiais laikais žmonės bando iš visų jėgų kaip nors jį prarasti ir niekada jo neieškoti. Išbėgęs atsigaunu – tai didžiausias gyvenimo malonumas, bukas skausmas kojose. Įsivaizduoju, kad bėgu nuo savęs ir savo gyvenimo, bėgimas vietoj psichoterapijos. Nemokama ir daug veiksmingiau. Nuotaika pasitaiso. Šviečia skaisti saulė, žmonės vedžioja šunis, nes neturi kuo daugiau rūpintis, o rūpintis savimi neįdomu, vaikai irgi užknisa, tik gyvūnai čia yra normalūs žmonės...
Matyt, aš rimtai nesveikas. Visi mano kritikai teisūs, ačiū jums, kad pastebite net tai, kas akivaizdu! Parbėgęs namo nusiprausiu po dušu, užkandu kažkokio sintetinio maisto ir toliau į egzistavimą.
Skateboarding is basically my life. It's made me the person I am today. I skateboard when I'm mad, when I'm sad, when I'm happy. It helps me get through whatever I'm going through. The feeling of working hard and accomplishing something that you've been striving for is the best feeling that you can get in skateboarding. I love street skateboarding, there's that thrill of going to a spot and rushing to get a trick before you get kicked out, or even skating a spot that you're allowed to skate at and having a good time with friends. The terrain is also sketchier and imperfect unlike a skatepark, so trying to land something is always going to be a little riskier, and I love that. I love being able to express myself through skateboarding, and showing others my talent. I also love showing guys that girls can skate too.
Am I A Wolf? Or Was I Once A Wolf And Am No Longer One? Born a wolf spirit always a wolf spirit. I'm quiet being in a strange world. I keep my world to myself as I don't trust anybody to hold that kind of information.