Kaip šuo paleistas nuo grandinės, taip ir aš bėgu matydamas, kad atvažiuoja mano troleibusas. Taip, jis mano. Jis mane nuveš kur reikia: greitai ir patikimai. Spėju įlipti ir vos gaudau kvapą. Bendrakeleiviai keistai į mane žiūri, tačiau man tai per daug nerūpi, nes tai kasdienybė.
Atsisėdu. Lauke šalta, troleibuse šilta. Aprasoję langai mane visada vilioja. (Ta prasme, išsilieti kaip dailininkui.) Važiuoju apimtas žiemiškos nuotaikos, todėl piešiu elnią. Norėjau nupiešti kilnų, taurųjį elnią, tačiau gavosi neaiškus padaras su galva, kuris labiau priminė žuvį, o ne žinduolį; ragai priminė senas televizoriaus antenas. Pasirodo, buvau nevienintelis dailininkas šiame troleibuse. Netoliese sėdintis vaikas nupaišė daug nepadoresnį piešinį negu mano. Nieko negaliu sakyti, tai jo "meninė" išraiška.
Tą kartą, kaip ir daugelį kartų man važiuojant viešuoju transportu, galinėse sėdynėse sėdėjo "treninguotieji". Garsus ir šaižus rusiško popso ir repo mišinys mane trikdė. Todėl nusprendžiau išsitraukti ausinuką ir pats paklausyti savo mėgstamos muzikos. Deja, šį procesą nutraukė visų „mylimi“ kontrolieriai. Kaip medžiotojai jie įlipa į troleibusą ir ieško aukų: įlipa pro trejas duris ir nebeturi žmogus kur pabėgti. Nepatenkinti, niurzga. Vienas iš jų prieina prie manęs. Rūsčiu žvilgsniu pažiūri į mane ir laukia mano bilieto. Aš lyg ir laukiu prašymo ar nors myktelėjimo po nosimi. Nesulaukiu. Tada paduodu savo bilietą, pabrėždamas pasakau „prašau“, tuoj pat jį atgaunu ir taip pat pabrėžtinai pasakau "ačiū". Tegu bendrauja žmogiškai, juk ne bestuburiai yra. Beveik visada kai įlipa "medžiotojai" iškyla scena. Šis kartas nebuvo išimtis. Kontrolierius visas įraudęs rėkia ant merginos, kad pasipildžius kortelę ją reikia pažymėti. Rėždamas pamokslą jis demonstratyviai eina prie komposterio ir pažymi bilietą. Tada pašaipiai klausia: "Ar girdėjai pyyyp?". Nutęsia ilgai su pasimėgavimu. Bendrakeleivių veidai išduoda pasibjaurėjimą šiuo žmogysta. Kitoje stotelėje karavanas išlipa išsivesdamas kelias aukas. Bendrakeleiviai palydi juos pasipiktinimo pilnais šūksniais.
Kelionė tęsiasi. Ir po kelių minučių vėl nelaimė. Nukrito troleibuso šleika. Bendrakeleiviai pradeda nervintis ir jų veidai po truputį išduodą jų įniršį. Atmosfera kaista. Ne vien dėl kaip niekad karštų šildytuvų. Problemą greit išsprendžia "Super-moteris" - troleibuso vairuotoja. Ji nutipena iki troleibuso galo ir greitai sutvarko situaciją. Tikra profesionalė.
Krizė išspręsta, važiuojam toliau. Nors... nevažiuojam. Čia jau mano stotelė. Išlipu ir dar kokią minutę pastoviu vietoje. Akimis palydžiu jį.
Atsisėdu. Lauke šalta, troleibuse šilta. Aprasoję langai mane visada vilioja. (Ta prasme, išsilieti kaip dailininkui.) Važiuoju apimtas žiemiškos nuotaikos, todėl piešiu elnią. Norėjau nupiešti kilnų, taurųjį elnią, tačiau gavosi neaiškus padaras su galva, kuris labiau priminė žuvį, o ne žinduolį; ragai priminė senas televizoriaus antenas. Pasirodo, buvau nevienintelis dailininkas šiame troleibuse. Netoliese sėdintis vaikas nupaišė daug nepadoresnį piešinį negu mano. Nieko negaliu sakyti, tai jo "meninė" išraiška.
Tą kartą, kaip ir daugelį kartų man važiuojant viešuoju transportu, galinėse sėdynėse sėdėjo "treninguotieji". Garsus ir šaižus rusiško popso ir repo mišinys mane trikdė. Todėl nusprendžiau išsitraukti ausinuką ir pats paklausyti savo mėgstamos muzikos. Deja, šį procesą nutraukė visų „mylimi“ kontrolieriai. Kaip medžiotojai jie įlipa į troleibusą ir ieško aukų: įlipa pro trejas duris ir nebeturi žmogus kur pabėgti. Nepatenkinti, niurzga. Vienas iš jų prieina prie manęs. Rūsčiu žvilgsniu pažiūri į mane ir laukia mano bilieto. Aš lyg ir laukiu prašymo ar nors myktelėjimo po nosimi. Nesulaukiu. Tada paduodu savo bilietą, pabrėždamas pasakau „prašau“, tuoj pat jį atgaunu ir taip pat pabrėžtinai pasakau "ačiū". Tegu bendrauja žmogiškai, juk ne bestuburiai yra. Beveik visada kai įlipa "medžiotojai" iškyla scena. Šis kartas nebuvo išimtis. Kontrolierius visas įraudęs rėkia ant merginos, kad pasipildžius kortelę ją reikia pažymėti. Rėždamas pamokslą jis demonstratyviai eina prie komposterio ir pažymi bilietą. Tada pašaipiai klausia: "Ar girdėjai pyyyp?". Nutęsia ilgai su pasimėgavimu. Bendrakeleivių veidai išduoda pasibjaurėjimą šiuo žmogysta. Kitoje stotelėje karavanas išlipa išsivesdamas kelias aukas. Bendrakeleiviai palydi juos pasipiktinimo pilnais šūksniais.
Kelionė tęsiasi. Ir po kelių minučių vėl nelaimė. Nukrito troleibuso šleika. Bendrakeleiviai pradeda nervintis ir jų veidai po truputį išduodą jų įniršį. Atmosfera kaista. Ne vien dėl kaip niekad karštų šildytuvų. Problemą greit išsprendžia "Super-moteris" - troleibuso vairuotoja. Ji nutipena iki troleibuso galo ir greitai sutvarko situaciją. Tikra profesionalė.
Krizė išspręsta, važiuojam toliau. Nors... nevažiuojam. Čia jau mano stotelė. Išlipu ir dar kokią minutę pastoviu vietoje. Akimis palydžiu jį.