Vienatvė – gan keistas dalykas, galvojau aš. Prie jos labai sunku priprasti, bet labai lengva nuo jos atprasti. Viens du ir tu pasijunti prie kažko prisirišęs. Tačiau žmonės turi savybę išeiti (o gal aš turiu savybę juos išvaryti?) ir labai greitai tarsi tenka vėl mokytis vaikščioti. Tik kiekvieną kartą tai vis sunkiau. Tokie keisti dėsniai…
Mano tuščias, lėtai srovenančias mintis nutraukė arbatinuko šnypštimas. Aš atsisukau ir stebėjau, kaip iš jo kakliuko piktai veržiasi garai.
Atsidariau spintelę, kurioje laikiau maišelį su arbatžolėmis, ir įsimečiau žiupsnelį į puodelį. Užpyliau jas verdančiu vandeniu ir kurį laiką stebėjau, kaip juodi kvapnūs stagarėliai geria į save vandenį ir pamažu skęsta į puodelio dugną.
Į vieną ranką pasiėmiau arbatinių sausainių pakelį, o į kitą arbatos puodelį ir nusliūkinau į kitą kambarį. Padėjau savo krovinį ant stalo ir kažkaip automatiškai patikrinau mobilųjį telefoną. Šis nerodė jokių gyvybės ženklų.
Atsisėdau ant kėdės ir įsispoksojau į kompiuterio ekraną. Reikėjo sugalvoti, ką čia pasižiūrėjus. Pasaulyje juk yra šitiek pramogą teikiančių serialų, laidų ir tt.. Viena iš jų tikrai turėtų man tikti. Tereikia prisiminti tą kažkur užkritusį pavadinimą. Jis visai čia pat. Sukasi ant mano liežuvio galo. Tereikia geriau pagalvoti…
Tačiau nieko prisiminti nepajėgiau. Todėl tiesiog taip ir sėdejau. Tylėjom abu – ir aš, ir kompiuteris. Na ir kaip tu taip, galvojau aš. Man tylėti juk galima, o štai tavo paskirtis yra skleisti vienokį ar kitokį triukšmą. Kodėl jos neatlieki? Gėdytumeisi.
Žinoma, kompiuteriui nuo tokių mano kaltinimų buvo nei šilta, nei šalta.
Prisiminiau arbatą. Karštas gėrimas iš pradžių net kiek nudegino gomurį, tačiau pamažu įpratau ir nedideliais gurkšneliais vis siurbčiojau, kol mano kūnas sušilo ir atsipalaidavo. Galva prašviesėjo. Toks paprastas daiktas, bet koks poveikis, pagalvojau. Jeigu gersiu daug arbatos, viskas pamažu susitvarkys. Aš sveikstu. Aš jaučiu kaip sveikstu.
Ir tik spengianti kambario tyla man priminė, kaip yra iš tikrųjų.
Mano tuščias, lėtai srovenančias mintis nutraukė arbatinuko šnypštimas. Aš atsisukau ir stebėjau, kaip iš jo kakliuko piktai veržiasi garai.
Atsidariau spintelę, kurioje laikiau maišelį su arbatžolėmis, ir įsimečiau žiupsnelį į puodelį. Užpyliau jas verdančiu vandeniu ir kurį laiką stebėjau, kaip juodi kvapnūs stagarėliai geria į save vandenį ir pamažu skęsta į puodelio dugną.
Į vieną ranką pasiėmiau arbatinių sausainių pakelį, o į kitą arbatos puodelį ir nusliūkinau į kitą kambarį. Padėjau savo krovinį ant stalo ir kažkaip automatiškai patikrinau mobilųjį telefoną. Šis nerodė jokių gyvybės ženklų.
Atsisėdau ant kėdės ir įsispoksojau į kompiuterio ekraną. Reikėjo sugalvoti, ką čia pasižiūrėjus. Pasaulyje juk yra šitiek pramogą teikiančių serialų, laidų ir tt.. Viena iš jų tikrai turėtų man tikti. Tereikia prisiminti tą kažkur užkritusį pavadinimą. Jis visai čia pat. Sukasi ant mano liežuvio galo. Tereikia geriau pagalvoti…
Tačiau nieko prisiminti nepajėgiau. Todėl tiesiog taip ir sėdejau. Tylėjom abu – ir aš, ir kompiuteris. Na ir kaip tu taip, galvojau aš. Man tylėti juk galima, o štai tavo paskirtis yra skleisti vienokį ar kitokį triukšmą. Kodėl jos neatlieki? Gėdytumeisi.
Žinoma, kompiuteriui nuo tokių mano kaltinimų buvo nei šilta, nei šalta.
Prisiminiau arbatą. Karštas gėrimas iš pradžių net kiek nudegino gomurį, tačiau pamažu įpratau ir nedideliais gurkšneliais vis siurbčiojau, kol mano kūnas sušilo ir atsipalaidavo. Galva prašviesėjo. Toks paprastas daiktas, bet koks poveikis, pagalvojau. Jeigu gersiu daug arbatos, viskas pamažu susitvarkys. Aš sveikstu. Aš jaučiu kaip sveikstu.
Ir tik spengianti kambario tyla man priminė, kaip yra iš tikrųjų.