Toks jausmas, kad su spalio darganom įskriejusi tamsa užspaudžia ir žmonių širdis, norą bičiuliautis, dalintis. Mes įsisupam į savo gyvenimus, tampam nepaprastai jautrūs ir įžeidūs. Visi kažko norim. Ir viskas ne tas. Šiuo tamsiu metu taip dažnai užmirštam apie atlaidumą, šilumą, artumą.
Nori nenori kyla klausimas: kodėl kartkartėmis užpuola tokios tamsios tuštumos? Ar tam atėjo metas, taip sakant, taip supuolė, toks jau tas gyvenimo cikliškumas? Ar tai kokia žmogiška ypatybė? Ar tai širdies tuštumas? Laiko paveikumas? Ar yra, kas galėtų mūsų širdis užpildyti ilgam, gal net visam gyvenimui, kažkuo, kas nebūtų taip nepastovu ir kintama, kaip besikeičiantys jausmai ir išgyvenimai, naujos patirtys, nauji atradimai ir nusivylimai.
Ir galvoju, kaip nepaskęsti toj tamsoj, viena koja stovinčioj šalia nevilties. Kaip neužsibūti?
Nori nenori kyla klausimas: kodėl kartkartėmis užpuola tokios tamsios tuštumos? Ar tam atėjo metas, taip sakant, taip supuolė, toks jau tas gyvenimo cikliškumas? Ar tai kokia žmogiška ypatybė? Ar tai širdies tuštumas? Laiko paveikumas? Ar yra, kas galėtų mūsų širdis užpildyti ilgam, gal net visam gyvenimui, kažkuo, kas nebūtų taip nepastovu ir kintama, kaip besikeičiantys jausmai ir išgyvenimai, naujos patirtys, nauji atradimai ir nusivylimai.
Ir galvoju, kaip nepaskęsti toj tamsoj, viena koja stovinčioj šalia nevilties. Kaip neužsibūti?