Koks įdomus jausmas pabusti vidury nakties. Nei iš šio, nei iš to. Tavo kūnas ir sąmonė tiesiog sugalvoja pabusti. Akys plačiai prasimerkia ir susivoki atsidūręs visiškoje tamsoje, apglėbtas visiškos tylos. Ar tau jau viskas? Nejučia paklausi savęs. Jeigu taip, tai nieko čia baisaus. Galėčiau taip išbūdi vieną ar kelias amžinybes…
Tačiau staiga kažkur kažkas sukruta. Gal už sienos pelė surado sau kokį gardėsį, o gal koks vaiduoklis užsigavo pėdą į durų slenkstį… Kaip bebūtų, iliuzija jau išsklaidyta. Aš vis dar Aš, Aš vis dar Čia, Aš vis dar gyvas. Žodžiu, nieko naujo. Ta pati rutina. Taip nuobodu, kad geriausia būtų apsiversti ant šono ir pabandyti vėl užmigti.
Bet, pasirodo, tai ne taip paprasta. Kartais sunku užmigti. Tiesą sakant, paroje yra du esminiai, sunkūs momentai – kėlimasis ir ėjimas miegoti; visa kita – jau ne taip svarbu. Hm, galima sakyti, perfrazavau Jacques Brel. Tiesa, jo frazės užmojis be nelyginti didesnis. Aš tikrai esu post-modernus žmogus. Ir ne tik todėl, kad modernumas man koktus. Kaip ir priklauso post-moderniam žmogui, aš neturiu originalių minčių. Skolinuosi jas iš kitų, o tada jas perdirbu, įdedu į reikiamą kontekstą ir pan. Taip jos tampa mano. Nors gal aš tik dramatizuoju. Visus kas nors kada nors įkvėpė. Niekas nepradėjo nuo absoliutaus nulio. Visiškas originalumas paprasčiausiai neegzistuoja.
Ak, gal geriau būtų apsiversti ant kito šono. Taip, šitaip kur kas geriau. Anas šonas man sukelia daug tokių teorinio pobūdžio minčių. Šis, tuo tarpu, primėto į mano sąmonę visokių būtų ir nebūtų scenų iš gyvenimo. It žiūrėtum kokį filmą. Šiąnakt rodo kažkokią banalią romantinę komediją, apie kiek keistoką vyruką, nihilistą ir beviltišką romantiką tuo pat metu, kuris pasiklydo savyje… Jis ieško merginos, kurią matė sapne, bet kurios veido neatsimena.
Nuobodu.
Mane jau dabar apima miegas
Tačiau staiga kažkur kažkas sukruta. Gal už sienos pelė surado sau kokį gardėsį, o gal koks vaiduoklis užsigavo pėdą į durų slenkstį… Kaip bebūtų, iliuzija jau išsklaidyta. Aš vis dar Aš, Aš vis dar Čia, Aš vis dar gyvas. Žodžiu, nieko naujo. Ta pati rutina. Taip nuobodu, kad geriausia būtų apsiversti ant šono ir pabandyti vėl užmigti.
Bet, pasirodo, tai ne taip paprasta. Kartais sunku užmigti. Tiesą sakant, paroje yra du esminiai, sunkūs momentai – kėlimasis ir ėjimas miegoti; visa kita – jau ne taip svarbu. Hm, galima sakyti, perfrazavau Jacques Brel. Tiesa, jo frazės užmojis be nelyginti didesnis. Aš tikrai esu post-modernus žmogus. Ir ne tik todėl, kad modernumas man koktus. Kaip ir priklauso post-moderniam žmogui, aš neturiu originalių minčių. Skolinuosi jas iš kitų, o tada jas perdirbu, įdedu į reikiamą kontekstą ir pan. Taip jos tampa mano. Nors gal aš tik dramatizuoju. Visus kas nors kada nors įkvėpė. Niekas nepradėjo nuo absoliutaus nulio. Visiškas originalumas paprasčiausiai neegzistuoja.
Ak, gal geriau būtų apsiversti ant kito šono. Taip, šitaip kur kas geriau. Anas šonas man sukelia daug tokių teorinio pobūdžio minčių. Šis, tuo tarpu, primėto į mano sąmonę visokių būtų ir nebūtų scenų iš gyvenimo. It žiūrėtum kokį filmą. Šiąnakt rodo kažkokią banalią romantinę komediją, apie kiek keistoką vyruką, nihilistą ir beviltišką romantiką tuo pat metu, kuris pasiklydo savyje… Jis ieško merginos, kurią matė sapne, bet kurios veido neatsimena.
Nuobodu.
Mane jau dabar apima miegas